Gabrieliuko atejimas

21 02 Sekmadienis.
Mazdaug apie 23 val atsiguliau i lova ir pajutau keista skausma nugaroje, kuris tai uzeidavo, tai preidavo. Nu, galvoju, paruosiemieji saremiai prasidejo.. o dar pries kelias valandas gyriausi draugems ir seimai, kad jauciuosi tokia energinga ir jokiu zenklu apie artejanti gimdyma nera. Ir kaip, atseit, ci atie daktarai nustato ta diena, kai lelius turi gimti. Man buvo nustatyta vasario 23. Sakiau, vis tiek ta diena negims. Ir prisisnekejau :)
Zodziu, saremiai tesesi, lovoje guleti nebegalejau, issiploviau indus, susitvarkiau virtuve, daiktai i ligonine jau seniai buvo sudeti. Kai 2 val nakties saremiai vis tesesi, supratau, kad cia ne bajeris. paskambinau tokiai pazystamai moteriskei, kuri atvaziavo manes paimti ir nuveze i ligonine. Jau saremiai taip griebe, kad nebegalejau kalbeti ir tik "puciau zvakeles liepsna" - kvepavau kad taip ziauriai neskaudetu. Ligonineje padare monotornga ir pasake, kad mazius laikosi geria, bet kaklelis atsiveres tik per pirsta. Taciau jau namo neisleido. pagulde i paruosimo gimdymui palata. Cia supausi ant kamuolio ir "puciau zvakele". Miegoti buvo neimanoma, nes saremiai kartojosi kas 5min ir vede is proto. Taip visa nakti nemiegojus ant ryto pradejo vaziuoti stogas. Juolab, kad kiekviena kart patikrinus akuserei isgirsdavau ta pati " kaklelis atsiveres tik per pirsta". Pradejau nervintis ir galvoti, kad cia medikai nieko nedaro ir mane kankina. Vidurdieni pradejau zliumbti ir nebegalejau kvepuoti ramiai, atejus seselei mane apeme isterija :) Padare laseline su morfijumi tai numigau 3val, po kuriu prasidejo ta pati dainele. Ir kaklelis liko uzsidares. Vakare tas pats. Nakti tas pats, asaros ir dar viena laseline. Ryte maniau, kad jau kalbu su dievais, nes stogas pavaziavo kaip reikalas. Nekenciau visu. Norejau tik kad tai baigtusi. Vaiksciojau koridoriu ir blioviau balsu. Apie joki kvepavima nebegalejo buti kalbos, nes is nuovargio dusau ir gerkle buvo sausa kaip smelis. Nuvariau dar i apacia ir nusipirkau skarba Pepsi. Atejo slauge duoti pusryciu, taip norejau valgyti, bet cia isgirdau palaiminima - nevalgysite, nes eisite gimdyti... Liau liau, isklause pagaliau mano maldavimus.. Nuvede i gimdykla ir akusere pasake, kad pagaliau kaklelis atsidares net! per 4 pirstus. Po 36 val saremiu... Ir tada atejo mano paskutiniu valalndu svajoniu vyras - anesteziologas.. As jam taip ir pasakiau - jus esate vyras, apie kuri svajoju jau antra para :) Sako, o tu jau i palata nr6 ruoseisi be manes? Tai sako, Gabrielius atkeliauja ( mat per susitikima sakiau, kad galbut pavadinsiu Gabrieliuku ir jis jau visa uztikrintai ta varda dave maziui) Sakau, gal bus Elija. Ne, sako, Gabrielius, juk grazu. Zodziu, padare epikura ir pasaulis nusvito rojaus spalvomis. Islindo saule lauke, nors pries tai lijo. Geras zenklas, galvoju, kad leliuka pasitinka saulute. Po epikure nebejauciau jokio skausmo ir visokiom pozom su akusere bandem prisisaukti leliu, kuris kazko nenorejo leistis i dubeni. Jau ir vandenis nuleido, taciau kaklelis nesidare daugiau nei per 4 pristus. 12 akusere sako, skambinu ginekologei, nes jau jei nebeatsivers iki 13 val, darysim cezari. Man po to kosmaro su saremiais buvo taip dzin tas cezaris.. Galvojau tik viena - kad lelius pagaliau iseitu is manes. 13 val atejo ginekologe, labai simpatiska ir sako, vsio, 14 val darom cezari, operacine paruosta. Atejo vel anesteziologas ir 14 val su lova isvaziavau i operacine. Ten viskas vyko kaip filme - zalia paklode pries akis, doze nuskausminanciu ir palaimos jausmas, "veze" kaip reikalas. Daktarai visa laika juokavo apie leliuko varda, nes anesteziologas tiesiog uzsiciklino ant vardo Gabrielius. Taip su jais bejuokaujant 14 val 17min isgirdau riksma ir pamaciau savo maziuka, suvyniota i ranksluosti, visa dar istepta krauju, Maniau, numirsiu is meiles ir svelnumo. Pabuciavau i kaktyte ir taip norejau paimti, bet.. Lelius buvo isnestas i sildyma, o as i pooperacine.. Susitikom tik po geru 2 val. As, visa skaudanti, pavargusi, apraizgyta laselinem ir maziukas, panasus i vezliuka su mazom akytem, besukiojantis galvyte ir ziojantis lupytes kad pazysti.. Nuo tada leliukas buvo ant mano krutines, bandem visaip maitintis ir maitinti, bet sunkiai. Dar negalejau nei lipt is lovos, nei pati pasiimt leliuko, kazkoks siaubas. Nakti ji buvo paeme nuo manes, bet pareikalavau grazinti. Atsirado net tokia dura akusere kuri atvare su buteliuku ir norejo duoti maziukui. Man grieztai uzprotestavus pasake, kad as neturiu peino ir cia nieko nebus, trenke durim ir isejo. Bet pastangos nenuejo perniek, kita diena buvo ir priespienio o 3 diena jau ir pienuko.


Aciu Dievui, ne visas personalas buvo kaip ta debile ir sulaukiau labai daug patarimu ir pagalbos, kuri padejo net po cezario maitinti Garbieliuka. Po keliu dienau jau galejau vaikscioti siaip ne taip ir 5ta diena, sekmadieni, abu gryzom namo :) Gabrielius nors ir verke kartais naktimis ir daznai zinda, yra nuostabus leliukas, daro visokias grazias grimas, moka sypsotis ir nemegsta miegoti vienas nakti :) Tenka dalintis lova abiems:)